ISTORIJOS
Abejoji, ar prekyba žmonėmis šiais laikais dar egzistuoja?
Kviečiame susipažinti su TAI patyrusių ir po išgyvenimų atsigavusių žmonių istorijomis. Visos istorijos paremtos tikrais faktais, istorijų herojų vardai pakeisti.
Irina, 26 m., išnaudojimas nelegalioms seksualinėms paslaugoms
Pamačiau skelbimą laikraštyje „Chance“. Buvo siūlomas darbas užsienyje. Legalus. Tik toks įrašas. Pasiskambinau – trumpai pasakė, kad darbas Vokietijoje ir garantuojamas 6 mėn. kontraktas. Maskvoje nieko negalėjau rasti, o viena su dviem vaikais ir dar turėjau skolų! Sutikau važiuoti.
Mane pasitiko traukinių stotyje Vadimas ir Viktorija. Abu rusai, kaip suprantu. Grubaus elgesio ir išvaizdos. Kažkas man nepatiko juose.
Gavosi taip, kad patekau į viešnamį. Pusę metų laikė Vokietijoje, o paskui pervežė į Olandiją.
Vokietijoje oficialiai ta vieta buvo naktinis klubas. Rūsyje buvo nelegalės arba tokios, kurių dokumentai paimti. Mano dokumentus atėme, rodė čia dirbusių merginų nuotraukas – sužalotas, kai kurios nuotraukose matėsi nužudytos. Grasino. Iš pradžių, kai atsisakiau aptarnauti klientus, mušė. Kelis kartus.
Po to, kai slapta trumpam paskambinau namo, dukra su vienos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos pagalba, susisiekė su Rusijos konsulatu Nyderlanduose. Ji skambino į prekybos žmonėmis aukų pagalbos centrą nemokama pagalbos linija. Olandijos teisėsaugos pareigūnams pavyko identifikuoti mano buvimo vietą ir grąžinti į Rusiją kaip nelegaliai dirbančią šioje šalyje.
Taip baigėsi mano košmaras, kuris prasidėjo nuo nepatikimo skelbimo laikraštyje.
Visiem sakau: „Jeigu abejoji dėl darbo pasiūlymo, visada pasinaršyk internete – apie įmonę ir apie tuos žmones, kurie tau siūlo gerą užmokestį.“
Jonas, 35 m., išnaudojimas nusikaltimų darymui – sukčiavimui
„Gavau visą schemą – ką sakyti, kokius duomenis surinkti. Iš kur jie gaudavo telefonų numerius ir informaciją, kad tie žmonės turi pinigų, giminaičių ar kelis namus – aš ir iki dabar negaliu suprasti.“
Dirbau truputį pašte, paskui skambučių centre. Uždarė.
Prie alaus su draugu kalbėjom, kad reikia pinigų, gal į užsienį net važiuočiau, nors niekada nebuvau net atostogauti.
Po kelių dienų paskambino toks Piotr. Nepažįstamas. Jis prisistatė, tikino, kad tikrai kartu į tą pačią mokyklą ėjom. Užsiminė, kad telefono numerį gavo iš mano draugo. Trumpai kažką paaiškino, kad buria komandą darbui Anglijoje. Bus toks kaip skambučių centras. Bet galėsiu iš pradžių dirbti bute, kur visi pirmi darbuotojai kartu gyvens. Pasirūpins maistu, mokesčiais. Paklausė, ar turiu pinigų kelionei. Kai pasakiau, kad ne, iškart pasakė, kad daro man kažkokią nuolaidą. Atvažiuos, paims pasą, užsakys viską, ko reikia kelionei.
Tame bute gyvenom ir po 16-18 val. praleisdavom skambindami lietuviškais numeriais ir bandydami išgauti asmens kodus, pin‘us, banko sąskaitų numerius. Tą informaciją perduodavom kitiem – vadinamiem vadybininkam. Jie imdavo paskolas arba tęsdavo skambučius ir įtikindavo, kad pinigus pervestų iškart į banko sąskaitas.
Kontroliavo viską – kada valgom, kada einam į tualetą, kad nebendrautume vieni su kitais. Buvom kaip zombiai.
Įgavau pasitikėjimo tarp organizatorių ir pavogiau savo pasą. Man reikėjo pavogti savo pasą, kad galėčiau pabėgti!
Antanas, 39 m., darbinis išnaudojimas užsienyje
Su žmona ir vaikais persikėlėm iš Baltarusijos, kad būtų ramiau. Pradėjau ieškoti darbo internete iškart. Santaupų daug neturėjom, žmona su lengva negalia, bet negali dirbti – jai stresas ir taip persikėlus į kitą šalį. Sutarėm, kad ji bus su vaikais, o aš dirbsiu.
Radau įmonę, kuri užsiima tarptautinių krovinių pervežimu. Buvo vienas minusas, kad reikės važiuoti į komandiruotę Vokietijoje. Bet pinigus žadėjo gerus. Rašiausi lietuvišką darbo sutarties versiją – nors prašiau, kad išverstų, bet paaiškino, kad nėra laiko ir vertimai kainuoja, nuskaičiuos procentą nuo pirmo darbo užmokesčio, tai taip ir liko.
Išvažiavau. Pradėjau dirbti. Vienas mėnuo, antras – atlyginimo nemoka. Pradėjau klausti. Mane ramino toks paskirtas tos įmonės atstovas, kad viskas gerai. Klausė: „O ko tau trūksta? Maistas nupirktas. Sumokėsim vėliau didesnę sumą.“ Reikėjo siųsti pinigų namo, pradėjau reikalauti. Man priminė, kad dokumentai pas juos – neturiu jokių čia teisių.
Pradėjau grasinti, kad nuvešiu nežinia kur krovinius. Kivirčinomės. Išleido, bet pinigų nesumokėjo. Dar prigrasino, kad nebandyčiau kalbėtis su policija, nes žino, kur gyvenu, kad šeima yra.
Grįžęs parašiau pareiškimą. Pradėjom su pagalbos centru bendrauti, ieškoti, kas galėtų padėti procese. Išsisaugojau tos įmonės pavadinimą, pavardes.
Po kurio laiko ji buvo panaikinta. Bet, manau, kad jie tiesiog užregistravo kitus pavadinimu ir toliau ieško žmonių, kuriuos galėtų išnaudoti darbui ir nemokėti pinigų.
Oksana, 22 m., fiktyvi santuoka ir seksualinis išnaudojimas
Gyvenau su mama ir patėviu nedideliame provincijos miestelyje. Baigiau 12-a ir iškart išvažiavau į Airiją užsidirbti – gal būsimiems mokslams, o gal šiaip – pradžiai gyvenimo.
Susipažinau ten su kitomis lietuvėmis. Kiek vėliau mes pradėjom bendrauti su netoliese butą besinuomojančiais indais ir pakistaniečiais. Mane sužavėjo Elinas. Toks dėmesingas, nieko negailėjo. Mamai apie mūsų santykius nepasakojau, nes ji kiek senamadiška būtų nepritarusi mano minčiai su juo susituokti. Taip – susituokti. Jis paprašė labai greit. Dar prieš santuoką aplink per aplink užsiminė, kad, jei norėsiu ir nepatiks su juo gyventi, galėsiu išsiskirti. Aš nustebau: „Kodėl mes turėtume išsiskirti, juk mylim vienas kitą?“ Prisimenu, jog sakė, kad iš pradžių gyvensim viename bute su jo 3 draugais.
Nuo pirmos santuokos dienos jis man uždraudė dirbti, pradėjo kontroliuoti, ką ir kada valgau. Jaučiausi pasimetusi ir nesupratau, kas vyksta. Paskui – po savaitės ar panašiai, tame pačiame bute mane išprievartavo jo pusbrolis. Mano vyras žinojo ir nieko dėl to nedarė. Tiesiog pasakė, kad čia yra tokios mūsų santuokos sąlygos. O aš jam turiu taip atsidėkoti už visas dovanas.
Po metų jis pradėjo suktis apie kitą merginą – beje lietuvę. Kai ją atsivesdavo į butą, aš turėdavau užsidaryti atskirame kambaryje, negalėjau su ja pasikalbėti ar ją įspėti.
Aš jam atsibodau. Jis nupirko bilietą į Lietuvą ir pasakė: „Skrisk aplankyti mamos. Po savaitės susiskambinsim – nupirksiu bilietą atgal.“ Mes daugiau nepasimatėm, nes aš nebeskambinau jam, o jis manęs taip pat neieškojo.
Negaliu atsigauti iki dabar. Esu labai dėkinga už galimybę kalbėtis su psichoterapeutu kartą per dvi savaites ir už pagalbą, kurią gavau iš organizacijos, padedančios tokioms moterims kaip aš. Pati negalėčiau sau to leisti. Su socialinės darbuotojos pagalba radau darbą Lietuvoje. Ji padėjo man atsistoti ant kojų.
Tomas, 18 m., išnaudojimas nusikaltimų darymui – plėšimams
Su draugu Remiu trindavomės prie vietinio kiosko. Ten vakarais rinkdavosi ir panos, ir tokie jau kur mašinas turi. Stengdavausi grįžti kuo vėliau namo, nes mama su patėviu ėsdavosi. Mažiukas brolis klykia.
Žodžiu. Iš matymo pažįstamas bičas pasakė, kad mes su Remiu neblogai judam, pasportavę, tai galėtume daug gerų dalykų nuveikti. Sakė, kad renka komandą darbams Anglijoje.
Norėjau turėti savų pinigų, nes iš mamos, patėvio nei prašyk, nei gausi. Išvažiavom nežinia kur, nežinia, ką veikti. Pasisiūlė pasaugoti pasus, kai jau buvom Londone.
Kitą vakarą nuvažiavom prie prekybos centro ir pasakė, kad reikia suktis greit – išnešt iš elektronikos prekių telefonus, priedus. Imt viską, kas brangiau. Kas antrą dieną važiuodavom į tokius reisus. Po kelių dienų norėjau viską baigti, nes atrodė, kad pažaidėm ir užteks. Prasidėjo grasinimai, davė suprasti, kad taip lengvai nepaleis. Važiuodavau ir kiekvieną kartą galvojau, kaip pabėgti.
Baigėsi tuo, kad sugavo policija. Buvo ekipažas prie centro.
Dabar atrodo, kad gal ir gerai, kad neilgai viskas truko.