Tomas, 18 m.

Su draugu Remiu trindavomės prie vietinio kiosko. Ten vakarais rinkdavosi ir panos, ir tokie jau kur mašinas turi. Stengdavausi grįžti kuo vėliau namo, nes mama su patėviu ėsdavosi. Mažiukas brolis klykia.

Žodžiu. Iš matymo pažįstamas bičas pasakė, kad mes su Remiu neblogai judam, pasportavę, tai galėtume daug gerų dalykų nuveikti. Sakė, kad renka komandą darbams Anglijoje.

Norėjau turėti savų pinigų, nes iš mamos, patėvio nei prašyk, nei gausi. Išvažiavom nežinia kur, nežinia, ką veikti. Pasisiūlė pasaugoti pasus, kai jau buvom Londone.

Kitą vakarą nuvažiavom prie prekybos centro ir pasakė, kad reikia suktis greit – išnešt iš elektronikos prekių telefonus, priedus. Imt viską, kas brangiau. Kas antrą dieną važiuodavom į tokius reisus. Po kelių dienų norėjau viską baigti, nes atrodė, kad pažaidėm ir užteks. Prasidėjo grasinimai, davė suprasti, kad taip lengvai nepaleis. Važiuodavau ir kiekvieną kartą galvojau, kaip pabėgti.

Baigėsi tuo, kad sugavo policija. Buvo ekipažas prie centro.

Dabar atrodo, kad gal ir gerai, kad neilgai viskas truko.

This entry was posted in . Bookmark the permalink.
Skip to content
This site is registered on wpml.org as a development site. Switch to a production site key to remove this banner.