Jonas, 35 m.

„Gavau visą schemą – ką sakyti, kokius duomenis surinkti. Iš kur jie gaudavo telefonų numerius ir informaciją, kad tie žmonės turi pinigų,  giminaičių ar kelis namus – aš ir iki dabar negaliu suprasti.“

Dirbau truputį pašte, paskui skambučių centre. Uždarė.

Prie alaus su draugu kalbėjom, kad reikia pinigų, gal į užsienį net važiuočiau, nors niekada nebuvau net atostogauti.

Po kelių dienų paskambino toks Piotr. Nepažįstamas. Jis prisistatė, tikino, kad tikrai kartu į tą pačią mokyklą ėjom. Užsiminė, kad telefono numerį gavo iš mano draugo. Trumpai kažką paaiškino, kad buria komandą darbui Anglijoje. Bus toks kaip skambučių centras. Bet galėsiu iš pradžių dirbti bute, kur visi pirmi darbuotojai kartu gyvens. Pasirūpins maistu, mokesčiais. Paklausė, ar turiu pinigų kelionei. Kai pasakiau, kad ne, iškart pasakė, kad daro man kažkokią nuolaidą. Atvažiuos, paims pasą, užsakys viską, ko reikia kelionei.

Tame bute gyvenom ir po 16-18 val. praleisdavom skambindami lietuviškais numeriais ir bandydami išgauti asmens kodus, pin‘us, banko sąskaitų numerius. Tą informaciją perduodavom kitiem – vadinamiem vadybininkam. Jie imdavo paskolas arba tęsdavo skambučius ir įtikindavo, kad pinigus pervestų iškart į banko sąskaitas.

Kontroliavo viską – kada valgom, kada einam į tualetą, kad nebendrautume vieni su kitais. Buvom kaip zombiai.

Įgavau pasitikėjimo tarp organizatorių ir pavogiau savo pasą. Man reikėjo pavogti savo pasą, kad galėčiau pabėgti!

This entry was posted in . Bookmark the permalink.
Skip to content
This site is registered on wpml.org as a development site. Switch to a production site key to remove this banner.