Pamačiau skelbimą laikraštyje „Chance“. Buvo siūlomas darbas užsienyje. Legalus. Tik toks įrašas. Pasiskambinau – trumpai pasakė, kad darbas Vokietijoje ir garantuojamas 6 mėn. kontraktas. Maskvoje nieko negalėjau rasti, o viena su dviem vaikais ir dar turėjau skolų! Sutikau važiuoti.
Mane pasitiko traukinių stotyje Vadimas ir Viktorija. Abu rusai, kaip suprantu. Grubaus elgesio ir išvaizdos. Kažkas man nepatiko juose.
Gavosi taip, kad patekau į viešnamį. Pusę metų laikė Vokietijoje, o paskui pervežė į Olandiją.
Vokietijoje oficialiai ta vieta buvo naktinis klubas. Rūsyje buvo nelegalės arba tokios, kurių dokumentai paimti. Mano dokumentus atėme, rodė čia dirbusių merginų nuotraukas – sužalotas, kai kurios nuotraukose matėsi nužudytos. Grasino. Iš pradžių, kai atsisakiau aptarnauti klientus, mušė. Kelis kartus.
Po to, kai slapta trumpam paskambinau namo, dukra su vienos tarptautinės nevyriausybinės organizacijos pagalba, susisiekė su Rusijos konsulatu Nyderlanduose. Ji skambino į prekybos žmonėmis aukų pagalbos centrą nemokama pagalbos linija. Olandijos teisėsaugos pareigūnams pavyko identifikuoti mano buvimo vietą ir grąžinti į Rusiją kaip nelegaliai dirbančią šioje šalyje.
Taip baigėsi mano košmaras, kuris prasidėjo nuo nepatikimo skelbimo laikraštyje.
Visiem sakau: „Jeigu abejoji dėl darbo pasiūlymo, visada pasinaršyk internete – apie įmonę ir apie tuos žmones, kurie tau siūlo gerą užmokestį.“
