Su žmona ir vaikais persikėlėm iš Baltarusijos, kad būtų ramiau. Pradėjau ieškoti darbo internete iškart. Santaupų daug neturėjom, žmona su lengva negalia, bet negali dirbti – jai stresas ir taip persikėlus į kitą šalį. Sutarėm, kad ji bus su vaikais, o aš dirbsiu.
Radau įmonę, kuri užsiima tarptautinių krovinių pervežimu. Buvo vienas minusas, kad reikės važiuoti į komandiruotę Vokietijoje. Bet pinigus žadėjo gerus. Rašiausi lietuvišką darbo sutarties versiją – nors prašiau, kad išverstų, bet paaiškino, kad nėra laiko ir vertimai kainuoja, nuskaičiuos procentą nuo pirmo darbo užmokesčio, tai taip ir liko.
Išvažiavau. Pradėjau dirbti. Vienas mėnuo, antras – atlyginimo nemoka. Pradėjau klausti. Mane ramino toks paskirtas tos įmonės atstovas, kad viskas gerai. Klausė: „O ko tau trūksta? Maistas nupirktas. Sumokėsim vėliau didesnę sumą.“ Reikėjo siųsti pinigų namo, pradėjau reikalauti. Man priminė, kad dokumentai pas juos – neturiu jokių čia teisių.
Pradėjau grasinti, kad nuvešiu nežinia kur krovinius. Kivirčinomės. Išleido, bet pinigų nesumokėjo. Dar prigrasino, kad nebandyčiau kalbėtis su policija, nes žino, kur gyvenu, kad šeima yra.
Grįžęs parašiau pareiškimą. Pradėjom su pagalbos centru bendrauti, ieškoti, kas galėtų padėti procese. Išsisaugojau tos įmonės pavadinimą, pavardes.
Po kurio laiko ji buvo panaikinta. Bet, manau, kad jie tiesiog užregistravo kitus pavadinimu ir toliau ieško žmonių, kuriuos galėtų išnaudoti darbui ir nemokėti pinigų.
