"Daugiau nei dešimtmetį Gediminas nedideliame Lietuvos miestelyje sėkmingai dirbo viename autoservisų – taisė automobilius. Tačiau atėjus krizei servisas užsidarė. Gediminas bandė pradėti nuosavą verslą, pasiėmė paskolą iš banko, skolinosi iš draugų. Laikui bėgant skolos augo, o darbas norėtų pajamų neatnešė. Vienas draugas jam pasiūlė važiuoti dirbti į Italiją – pietinėje šalies dalyje jis esą pažįsta automobilių salono meistrą, kuriam reikia patikimo darbuotojo. Darbo būtų nedaug, iš pradžių tik keliems mėnesiams, jei patiks – galės likti ir ilgiau. Nors vykti į svetimą šalį nemokant kalbos Gediminas prisibijojo, matydamas augančias šeimos skolas, nusprendė pabandyti. Minėtas draugas pasirūpino viskuo – kelionės bilietais, tariama darbo sutartimi, gyvenamo būsto suradimu. Autobusu nuvykęs į Romą, Gediminas persėdo į jo draugo pažįstamo automobilį, kuris turėjo jį nuvežti į nedidelį miestelį šalies pietuose. Minėtas pažįstamas, paėmęs jo pasą „dokumentų tvarkymui“ nuvežė jį į nedidelį Romos priemiestį. Nuo tada kiekvieną dieną Gediminas po 12 valandų dirbdavo įvairius kelio tiesimo darbus, su dar šešiais atvykėliais iš kitų šalių gyveno viename statybininkų vagonėlyje. Pirmoji darbo savaitė buvo „bandomasis laikotarpis“. Už antrą gavo 100 eurų, - juos visus turėjo atiduoti „už transportą ir nuomą“. Vėliau iš menko uždarbio taip pat atskaičiuodavo (nes buvo „skolingas“), likdavo tik maistui ir po kelis eurus savo išlaidoms. Gediminas gyveno nemokėdamas kalbos, nežinodamas, kur tiksliai jis yra, neturėdamas jokio ryšio su namuose likusiais artimaisiais ir toliau augančiomis skolomis. Kai neapsikentęs pasakė, jog išvyksta, darbdavys „atsiskaitė“: atskaičiavus atseit padarytą „broką“, baudas už neįvykdytus planus, dokumentų tvarkymo išlaidas, vagonėlio nuomą, pinigų liko tik autobuso bilietui iš Italijos nusipirkti."