Prekyba žmonėmis

6

Vergiškas darbas

Vergiškas darbas – asmens išnaudojimas darbo tikslais. Žmonės, susidomėję potencialiai lengvu ir gerai apmokamu darbu Lietuvoje ar užsienyje, dažnai patenka į prekybos žmonėmis tinklus. Prievartos ar apgaulės būdu asmenys atsiduria labai įvairiuose darbo sektoriuose, kuriuose yra priversti dirbti vergiškomis sąlygomis. Dažnai jiems vis žadamas, tačiau niekada nesumokamas atlyginimas, jie gyvena atokiose, sunkiai pasiekiamose vietose, iš kurių savarankiškai ištrūkti yra labai sunku. Be to, vergiškomis sąlygomis dirbantys žmonės dažnai nemoka vietinės kalbos, todėl jiems yra sudėtinga prašyti pagalbos. Dažniausiai jie dirba be jokių darbo sutarčių, neterminuotas darbo valandas, neturi jokių socialinių garantijų, yra priversti gyventi itin sudėtingomis sąlygomis. Norint juos išlaikyti darbo vietose yra grasinama, priverstinai pasirašomi fiktyvūs darbo kontraktai, apribojamas bendravimas su artimaisiais ar kitais visuomenės nariais. Vergiško darbo atvejai dažnai sutinkami žemės ūkio, statybų, žuvininkystės, paslaugų sektoriuose, tačiau tokia žmonių išnaudojimo forma egzistuoja ir daugelyje kitų sričių. Pažadant lengvą būdą greitai ir lengvai užsidirbti daug pinigų arba pasitelkiant įvairius grasinimų būdus į vergiško darbo tinklą gali būti įtraukti tiek vyrai, tiek moterys, tiek vaikai.

"Daugiau nei dešimtmetį Gediminas nedideliame Lietuvos miestelyje sėkmingai dirbo viename autoservisų – taisė automobilius. Tačiau atėjus krizei servisas užsidarė. Gediminas bandė pradėti nuosavą verslą, pasiėmė paskolą iš banko, skolinosi iš draugų. Laikui bėgant skolos augo, o darbas norėtų pajamų neatnešė. Vienas draugas jam pasiūlė važiuoti dirbti į Italiją – pietinėje šalies dalyje jis esą pažįsta automobilių salono meistrą, kuriam reikia patikimo darbuotojo. Darbo būtų nedaug, iš pradžių tik keliems mėnesiams, jei patiks – galės likti ir ilgiau. Nors vykti į svetimą šalį nemokant kalbos Gediminas prisibijojo, matydamas augančias šeimos skolas, nusprendė pabandyti. Minėtas draugas pasirūpino viskuo – kelionės bilietais, tariama darbo sutartimi, gyvenamo būsto suradimu. Autobusu nuvykęs į Romą, Gediminas persėdo į jo draugo pažįstamo automobilį, kuris turėjo jį nuvežti į nedidelį miestelį šalies pietuose. Minėtas pažįstamas, paėmęs jo pasą „dokumentų tvarkymui“ nuvežė jį į nedidelį Romos priemiestį. Nuo tada kiekvieną dieną Gediminas po 12 valandų dirbdavo įvairius kelio tiesimo darbus, su dar šešiais atvykėliais iš kitų šalių gyveno viename statybininkų vagonėlyje. Pirmoji darbo savaitė buvo „bandomasis laikotarpis“. Už antrą gavo 100 eurų, - juos visus turėjo atiduoti „už transportą ir nuomą“. Vėliau iš menko uždarbio taip pat atskaičiuodavo (nes buvo „skolingas“), likdavo tik maistui ir po kelis eurus savo išlaidoms. Gediminas gyveno nemokėdamas kalbos, nežinodamas, kur tiksliai jis yra, neturėdamas jokio ryšio su namuose likusiais artimaisiais ir toliau augančiomis skolomis. Kai neapsikentęs pasakė, jog išvyksta, darbdavys „atsiskaitė“: atskaičiavus atseit padarytą „broką“, baudas už neįvykdytus planus, dokumentų tvarkymo išlaidas, vagonėlio nuomą, pinigų liko tik autobuso bilietui iš Italijos nusipirkti."